Lokalizavimas » Atvirųjų programų lokalizavimas

Kuo ir kodėl atvirųjų programų lokalizavimas skiriasi nuo nuosavybinių programų lokalizavimo? Skirtumų atsiranda dėl skirtingų abiejų rūšių programų gamybos, platinimo ir priežiūros būdų. Jie turi įtakos patiems programų originalams, kuriuos reikia lokalizuoti, ir tiesiogiai veikia patį lokalizavimo procesą, kuris yra produkcijos kūrimo dalis.

Nuosavybinės programos

Už naudojimąsi nuosavybinėmis programomis imamas mokestis – parduodamos licencijos. Programas gamina (kuria, projektuoja, testuoja) atskiri asmenys, asmenų grupės, bendrovės (dažniausiai), turėdami tikslą už tai gauti pinigų. Norėdami daugiau užsidirbti, stengiasi programas daryti patrauklias pirkėjui, patogias naudoti, kad rinkoje galėtų konkuruoti su kitais programų gamintojais. Darbams atlikti samdo kvalifikuotus specialistus, naudojasi kitų bendrovių paslaugomis. Savo sukurtų pirminių programų tekstų neatskleidžia, kad jais negalėtų pasinaudoti konkurentai. Net ir įsigijusieji licenciją, programą gali tik naudoti pagal paskirtį, bet neturi teisės jos dauginti, platinti, daryti joje pakeitimų (tobulinti, versti į kitą kalbą, pritaikyti savo reikmėms, jos komponentų panaudoti kitose programose).

Platinamos per prekybos tinklą.

Atnaujinamos ir prižiūrimos, konsultuojami naudotojai. Šie darbai atliekami tarsi nemokamai, tačiau už juos faktiškai sumokama įsigyjant licenciją.

Atvirosios programos

Platinamos nemokamai. Todėl pelno nėra. Programas gamina mėgėjai entuziastai. Darbai atliekami savanoriškai. Jie tam tikrai žmonių grupei yra hobi. Jų atlikėjų kvalifikacija labai įvairi: gali būti ir aukšto lygio profesionalai, nenorintis varžyti savo kūrybinės laisvės bei realizuoti savo idėjų uždarose komercinėse struktūrose, ir kvalifikacijos neturintys mėgėjai.

Nemokamai platinamos programinės įrangos neveikia rinkos ekonomikos dėsniai, todėl ji gali ne visai atitikti naudotojo poreikių ir jam pačiam gali tekti padaryti dalį darbų arba taikstytis su įrangos trūkumais ir visą laiką turėti nepatogumų dėl jų.

Viena svarbiausių atvirųjų programų kūrimo stimulų yra jos kūrėjų noras apsirūpinti įranga patiems. Kadangi jie patys yra programuotojai, tai ir jų sukurti gaminiai geriau tinka programuotojams, negu eiliniams naudotojams. Tai liudija ir žymiai didesnis atvirųjų serverių (juos aptarnauja kvalifikuoti specialistai) paplitimas, negu atvirųjų bendrosios paskirties programų, kuriomis naudojasi visi.

Programos pritaikymas eiliniam naudotojui – tai programavimas, reikalaujantis daug „juodo“ darbo. Jis nėra patrauklus ir savanoriškai daromas vangiai. Dar blogiau su tekstais: dialogo kalba, žinynais. Paprastai programuotojai gerai programuoja, bet nemėgsta rašyti. Savanorių redaktorių praktiškai nėra. Todėl atvirųjų programų tekstų kokybė nebūna aukšta.

Didesnių programų gamyba ir jų gyvybingumo palaikymas yra sudėtingas darbas, reikalaujantis daug sąnaudų ir geros organizacijos. Todėl sunkiai įmanomas be finansavimo. Atvirųjų programų gamybą remia įvairūs fondai, valstybės, netgi nuosavybinių programų gamintojai, norėdami patys netiesiogiai pasinaudoti atvirųjų programų kūrybos rezultatais arba išlaikyti pusiausvyrą konkurencinėje kovoje prieš monopoliją nuosavybinių programų rinkoje. Tačiau išlieka pagrindinė atvirųjų programų idėja – jų atvirumas visiems ir nemokamas platinimas.

Atvirosioms programoms taip pat taikomos licencijos. Yra įvairių licencijų. Bendras jų bruožas – apsaugoti programos kūrėjų ir tobulintojų autorių neturtines teises ir apriboti programų pavertimą nuosavybinėmis bei jų komponentų panaudojimą nuosavybinėse programose. Atvirųjų programų licencijos yra demokratiškos jų naudotojams – programą galima nemokamai ir neribotai tiražuoti, platinti ir naudoti. Licencijos apibrėžia tik programų modifikavimo bei tobulinimo taisykles, kurių svarbiausias bruožas – visi pakeitimai taip pat turi būti pateikiami atviruoju tekstu ir platinami nemokamai.

Atvirosios programos paprastai platinamos intermetu ir čia problemų nėra. Kartais jos platinamos ir komerciniais pagrindais. Atvirųjų programų licencijos nedraudžia imti mokestį už tiražavimą, platinimą ir kitas paslaugas, bet tik už jas (už patį diską, už įrašymą į diską, įpakavimą, pristatymą, konsultacijas). Tačiau už patį gaminį (programos tekstą) mokesčio imti negalima ne tik teoriškai (teisiškai), bet ir praktiškai – sunku pirkėją įtikinti, kad jis mokėtų už tai, ką gali gauti nemokamai. Platinimu nelabai suinteteresuotos ir verslo struktūros: kai žema gaminio (disko su programomis) kaina, tai ir pelno nedaug.

Kokybiška atvirųjų programų priežiūra realiai įmanoma tik komerciniais pagrindais.

Lokalizavimas

Nuosavybinių programų gamintojai yra suinteresuoti, kad jų programos būtų perkamos įvairiose valstybėse ir todėl patys pasirūpina jų lokalizavimu šiuos darbus užsakydami jais užsiimančioms bendrovėms.

Atvirųjų programų gamintojai tokių darbų užsakyti neturi galimybės. Todėl lokalizavimu reikia pasirūpinti pačiai visuomenei, kalbančiai konkrečia kalba. Tai gali būti daroma tokiais pat savanoriškais pagrindais, kaip ir originalių atvirųjų programų gamyba. Tačiau savanorių yra mažiau, nes vertėjų ir redaktorių darbas mažiau kūrybingas, negu originalių programų kūryba ir pasirinkimas mažesnis, apsiribojantis viena kalba kalbančiųjų visuomene. Todėl čia paramos vaidmuo didesnis, negu originalių atvirųjų programų kūryboje.

Atvirųjų programų lokalizavimas teisiniu požiūriu paprastesnis, negu nuosavybinių, nes jų tekstai atviri: imk ir naudok, tik nepamiršk paminėti originalų autorių ir „neuždaryk“ savo darbo rezultatų. Tačiau pats lokalizavimas yra sudėtingesnis dėl šių priežasčių.

1. Nepakankamas internacionalizuotumas. Atvirųjų programų autoriai mažai galvoja apie tai, kad jų sukurtos programos bus lokalizuojamos, dažnai netgi neturi žinių apie internacionalizavimą. Dėl to programose panaudoja savoje valstybėje vartojamus, o ne tarptautinius, matavimo vienetus, santrumpas, savos kalbos gramatines žodžių formas netgi nenumatydami galimybės juos pakeisti lokalizavimo metu, ne visus ekrane matomus tekstus atskiria nuo vykdomosios programos dalies.

2. Nepakankamas pritaikymas galutiniam naudotojui. Tai bendras daugelio atvirųjų programų trūkumas, tiesiogiai nesusijęs su lokalizavimu. Tačiau kūrybingam lokalizuotojui norisi padaryti programą visapusiškai patogią, o tai padaryti lokalizavimo metu nėra lengva.

3. Žema tekstų kokybė. Gausu žargono, terminų nevienareikšmiškumo, tekstai retai būna redaguoti.

4. Tekstų techniškumas. Tekstai, ypač žinynų, dažnai reikalauja per daug kompiuterijos žinių, kurių neturi dauguma programų naudotojų, vartojamos nepaaiškintos santrumpos ir pan.

Panašių trūkumų turi ir nuosavybinės programos. Tačiau atvirosiose jų pasitaiko dažniau.